„Aš“ ir „Mes“ – kai sąmoningumas susiduria su santykiais

Kai pamatai save pirmą kartą Kai pirmą kartą pamatai savo vidų tokį, koks jis yra – suvoki, kad beprotybė kartais tikra, ne metafora. Ji – tavo. Tavo traumos, tavo nuoskaudos, tavo senos baimės. Ir tada – darbas su savimi. Pagaliau – nušvitimas: viskas, atradau save. Atrodo, kad tai pabaiga, bet iš tiesų – tik pradžia. Kai „aš“ susitinka su „mes“ Čia nėra romantikos. Nėra rožinių akinių. Nieko neįmanoma „papudruoti“. Tikrasis iššūkis: ar mano demonai gali sugyventi su tavo demonais? Ar mes galime būti žmonės – ne teisėjai, ne aukos, ne gelbėtojai? Kai manai, kad jau esi pakankamai stiprus, sistema parinks išbandymus pagal tavo jėgas. Ji visada bando išlaikyti seną tvarką. Sistema priešinsis Kai tu tampi laisvesnis, partneris – net to nesuprasdamas – pasiūlys tau seną rolę: „grįžk į auką“, „būk reikalaujantis“, „užimk kaltinamojo vietą.“ Ir lyg sapne pagauni save – vieną akimirką reikalauji, kitą – jau auka, trečią – teisėjas. Tarsi tas pats spektaklis, kartojamas dešimtmečiais. Ar gali pakilti virš? Ar gali išlaikyti ramybę, kai sistema spaudžia silpnas vietas? Ar gali pasakyti: „Mano gyvenimas – mano. Tavo demonai – tebūnie su tavimi.“ Skaudu. Kai vienas auga, o kitas – griauna. Kai ne tik nesupranta, bet dar ir maišo su žemėmis, lyg turėtų teisę teisti. „Tarsi jo akis būtų šventesnė už tavo kraują.“ Ribos ir atsakomybė Kartais reikia priimti skaudžią tiesą – ribą. Ar mes esame „mes“? Ar tik „aš“? Ar verta tempti tą, kuris net neatsiliepia? Tai kryžkelė. Didžiausios atsakomybės akimirka. Kai turi prisiminti: Tu visada turi teisę į gerą santykį. Į erdvę, kur „mes“ neužgesina „aš“. Į pagarbą, kuri nėra manipuliacija, o tavo augimo pagrindas. Į meilę, kuri kyla ne iš naudos, o iš noro dalintis. Atvira vieta augimui Ir vis dėlto klausimas lieka: ar ten, kur esi, ir su tuo, su kuriuo esi – įmanoma pereiti tą ribą, augimo slenkstį? Ar liksi stovėti prie durų, vaidindamas, kad viskas gerai, nors viduje – viskas griūva?