Aš vertas jaustis laisvas

Gyvenimo akimirkos - maži spektakliai. Kur esu ir aktorius, ir žiūrovas, ir tas nelaimingas režisierius, kuris niekaip nepagauna tinkamo kampo ir parinasi, dėl visai nereikšmingų menkniekių. Taip ir kovoju su savimi. Slėpiu savo „demonus“. Šypsausi, kai viduje viskas griūva. Ir vis tikiuosi, kad kažkas pagaliau pamatys tikrąjį mane. Kažkada išgirsiu, kad esu ok. Tik va. Niekas niekada to nepasakys. Nes ir kiti šypsosi, o viduje turi savo susiraukusį režisierių. Jis nesimėto komplimentais be naudos ir tikslo. Tavo spektakliai ir bus muilo operos tol, kol pats savęs nesuprasi. Supratimas ateina, kai viskas galutinai užknisa, bet dar lieka jėgų nusispjauti į vaidmenis, dekoracijas, svetimus norus. Atėjo - vieną vakarą, sėdžiu ant palangės, rankoje kavos puodelis, o ant stiklo lietus piešia ašarų upelius, blizgančius gatvės lempų atspindžiuose. Šitame transe staiga – be jokios priežasties – viduje viskas apsiverčia. Plaukia mintys: Velniop jų nuomonę, velniop darbą, draugus, net šeimą. Aš esu sau svarbus. Svarbu tai, kas man svarbu, būti geru sau čia ir dabar ir be jokio reikalavimo savo ateičiai. Tiesiog aš esu toks ir taškas. Trumpam vaidmenys išnyksta. Pečiai nusileidžia. Kvėpavimas sulėtėja. Ir tu pirmą kartą pažvelgi į save ne kaip į problemą, kurią reikia pataisyti, o kaip į kažką užbaigto ir pakankamai gražaus savo netobulu buvimu. Tiesiog kaip senojoje sanskrito mantroje, „Aš esu TAS, aš VISUMA.“ Su visais įbrėžimais. Su visais tyliais „aš per daug, per mažai“. Su visais tais balsais, kurie kartais staugia lyg alkani, nevaldomi demonai viduje. Vidus pasikeičia neišvengiamai. Tada neklajoji tarp svetimų norų, ieškodamas savęs. Tada nebeieškai pritarimo svetimose akyse. Tada nebevaidini. Juokas skamba laisviau. Žvilgsnis nebėra atsiprašinėjantis. Gerklėje laisvė, tariant žodžius. Žmonės pajunta iš karto. Jie nebejaučia, kad trokšti patikti. Jie tiesiog jaučia tave. Tikrą. Kartais nepatogų. Gyvą. Ir turi skaitytis... Bendravimas nustoja būti derybomis dėl meilės. Jis tampa tarsi šokiu. Laisvu. Natūraliu. Kur kiekvienas su savo ekspresija ir aistra. Kartais reikia tik gilaus nusileidimo į save. Leisti protui nurimti. Leisti senoms istorijoms ištirpti rūke. Leisti sielai prabilti, peržengus gėdą ir draudimus. Kai pasaulį suspaudi iki taško, savito transo, šį kartą ant palangės, o kartais „hipnozės kėdėje“, pasitikėjimas ateina iš paslaptingo vidaus. Su neapsakoma banga, kuri apgaubia ir lieka. Aš vertas jaustis laisvas savo paties kūne. Aš vertas kalbėti be baimės. Aš vertas būti matomas ir mylimas. Būti taikoje su savimi. Ir kai tai įvyksta… Pasaulis atsako tuo pačiu. Ar jums pavyksta nugalėti svetimą nuomonę, savus kritikos demonus, atrasti vidinę laisvę būti savimi?